Augalų panaudojimas gydymo tikslams

Fitoterapija – biologinės medicinos, laikančios organizmą vieninga darnia sistema, dalis, tai – disciplina, apimanti natūralių augalinės kilmės medžiagų naudojimą gydymui ir sveikatos stiprinimui. Augalinės kilmės medžiagų panaudojimo preparatuose nereikėtų priskirti pagal griežtas farmakologines taisykles, nes pagal standartinės farmakologijos principus reikalaujama išskirti aktyviąją medžiagą iš pradinės (augalinės) žaliavos, ją visiškai identifikuoti ir standartizuoti, o fitoterapijoje naudojamas visas, vientisas arba beveik vientisas augalo turinys ir vertinamas jo kompleksinis poveikis, kuo mažiau paveiktas apdorojant. Taipogi, fitoterapija skiriasi nuo homeopatijos ir antroposofinės medicinos, nes fitoterapiniuose preparatuose nemaišomos augalinės ir sintetinės ar kitos kilmės bioaktyvios medžiagos.

Tradicinės fitoterapijos patirtis siekia Hipokrato ir Dioskorido laikus, šiuolaikinė fitoterapija – jaunesnė. Intensyvūs augalinės žaliavos cheminės sudėties instrumentinės analizės ir klinikiniai tyrimai ypač suaktyvėjo dvidešimtojo amžiaus pabaigoje. Šiais metodais nustatoma augalo rūšis, aptinkamas bakteriologinis užterštumas, ištiriamas aktyvumas ir analizės sertifikatu charakterizuojama kiekviena augalinė medžiaga. Proceso kokybę įvairiose šalyse prižiūri įvairios kontroliuojančiosios institucijos. Gaminant produktus turi būti užtikrinamas geros gamybos praktikos taisyklių laikymasis. Europoje gilios fitoterapijos tradicijos susiformavo Vokietijoje, Austrijoje, Italijoje, Prancūzijoje. Nors augalui tapti vaistu dar sudėtingiau nei rinkoje atsirasti sintetiniam vaistui, vis dėlto technologijų lygis, susidomėjimas fitoterapija, medicinos virsmas iš simptominės į priežastinę sąlygoja puikias fitoterapijos perspektyvas. Augaliniai preparatai ne tik pasižymi specifiniu farmakologiniu poveikiu, bet ir vykdo imunomoduliaciją, koordinuoja homeostazės procesus, medžiagų metabolizmą. Profesionaliai suderinus augalinio ir sintetinio preparato vartojimą, galima susilpninti cheminių sintetinių vaistų nepageidaujamą šalutinį poveikį, sustiprinti būtinos algoritminės medicinos pagalbos gydomąjį poveikį. Gydymo mene negali būti vieno konkretaus atsakymo į klausimą. Fitoterapijos preparatai puikiai gali „atstovauti“ monoterapijai sergant kvėpavimo organų, virškinimo sutrikimais, urologinėms problemoms šalinti, esant nerimui, padidėjusiam centrinės nervų sistemos dirglumui, miego sutrikimams ir kt. ligoms gydyti. Fitoterapiją galima skirti ir onkologiniams pacientams, mažinant nepageidaujamus reiškinius, sukeltus tradicinių gydymo metodų. Augaliniai preparatai padeda lengviau valdyti lėtinę ligą – lėtinė liga rečiau pasireiškia ūminiais uždegimo procesais. Lėtinių ligų (pvz.: bronchito, cistito, uretrito, prostatito, dispepsijos, hepatito, cholangito ir kitų ligų) atveju fitoterapija taip pat gali atlikti monoterapijos vaidmenį ar „draugauti“ su sintetiniais vaistais. Pavyzdžiui, sergant bronchitu, augaliniai vaistai rekomenduojami gerinti mukociliarinį klirensą, sergant cistitu – fitoterapija atlieka antibakterinio imunomoduliuojamojo gydymo vaidmenį, gerina diurezę, esant dispepsijai – skatina tulžies, kasos funkcijas, aktyvina žarnyno peristaltiką.

Augalai mums gali dovanoti galingus ir kompleksiškai veikiančius preparatus, tačiau būtina kompetencija, skiriant ir pritaikant fitoterapiją. Tarp augalinių ir sintetinių vaistų galima sąveika, kurią būtina įvertinti. Sąveika gali būti palanki, pvz., fitoterapija gali pagerinti gydymą antibiotikais, bet gali būti ir nepalanki, pvz., dėl sąveikos pakinta sintetinio vaisto absorbcija, metabolizmas ar eliminacija. Nustatyta, kad daug augalinių preparatų veikia kepenų citochromo P450 fermentus. Tiriant vyresnio amžiaus (60–76 m.) asmenis paaiškėjo, kad paprastoji jonažolė skatina CYP3A4, CYP2E1 aktyvumą. Nutraukus gydymą jonažolės preparatais, citochromo P450 aktyvumo indukcija kepenyse vyksta dar apie dvi savaites. Tokiais atvejais ir toliau mažėja ciklosporino, digoksino ir varfarino koncentracijos. Valgomojo česnako ekstraktas slopina CYP2E1, kininis ženšenis – CYP2D6 aktyvumą. Dėl šios sąveikos gali padidėti cheminio sintetinio vaisto koncentracija ir pasireikšti jo nepageidaujamas šalutinis poveikis arba koncentracija gali sumažėti, tada nepasireikš laukiamas vaisto gydomasis poveikis. Cheminių sintetinių vaistų koncentracija sumažėja ir vartojant augalinius preparatus, kurių cheminėje sudėtyje yra taninų, baltymų, o antrachinonai (pvz., senos preparatuose) sutrikdo sintetinių vaistų absorbciją žarnyne. Atsargiai reikėtų vartoti augalinius preparatus, jei gydomasi antikoguliantais, nesteroidiniais vaistais nuo uždegimo, netikęs derinys – ežiuolių preparatai ir paracetamolis (gali pasireikšti hepatotoksinis poveikis), ginkmedžių preparatai ir omeprazolis (sumažina omeprazolio koncentraciją iki 40 proc.). Tarp vartojamo sintetinio ir augalinio vaisto turi būti daroma bent 2–3 valandų pertrauka. Taigi, gydymas augaliniais preparatais reikalingas budrumo, o gydymo procesą turėtų lemti profesionaliai suvoktos natūropatinės ir alopatinės medicinos žinios ir laiku bei tinkamai pritaikytas gydymas, koordinuojant pacientų sveikatą. Gydytojas turėtų profesionaliai parengti strategiją, padedančią įvairius gydymo metodus kompleksiškai derinti vienus su kitais, kad būtų gautas geriausias rezultatas, gydant konkretų ligonį.