Kas yra Endobiogenika?

Endobiogenika yra globalus sisteminis požiūris į žmogaus biologiją. Tai požiūris, kuris apima įvairius mokslo atradimus ir integruoja juos siekiant identifikuoti sveikatos problemos šaknį ir nukreipti gydymą būtent į tai, o ne į pasekmę, pvz., kaip išnaudoti informaciją, kurią mums gali suteikti hormonai.

Endobiogeninis požiūris – integralus požiūris. Pagal šią koncepciją žmogaus kūnas yra įvairių tarpusavyje susijusių ir darniai funkcionuojančių organų visuma. Šią sistemą reguliuoja ir valdo fiziologiniai mechanizmai. Sveikame organizme fiziologinės funkcijos veikia kaip viena harmoninga subalansuota sistema.

Endobiogenikos pagrindą sudaro inovatyvi biologinių mechanizmų modeliavimo sistema. Prioritetas – taikyti gydymo metodus, kurie tinka labiausiai, atsižvelgiant į konkretaus
paciento fiziologiją, stengiantis sukelti kuo mažiau jatrogeninių komplikacijų. Siekis –atsižvelgti į kiekvieno konkretaus organizmo specifines savybes, tuo pačiu skatinant paties paciento aktyvų, atsakingą bei kūrybingą požiūrį į savo sveikatą.

Endobiogenika – tai integralus požiūris į medicininį ištyrimą ir pacientų gydymą bei prevenciją. Ji reiškia naują pacientui pasireiškusių požymių, klinikinės apžiūros, kuri turi būti integruota, o ne atskirta nuo organizmo visumos, sampratą, išsamesnį biologinių tyrimų rezultatų vertinimą – tai gydymo strategija, kruopščiai apgalvota ir pritaikyta pagal paciento fiziologiją, nes jo negalavimas neatsiejamas nuo sveikatos veiksnių visumos.

Yra trys vertinimo lygiai:

  • Apklausa. Renkama išsami paciento anamnezė, atkreipiamas dėmesys į asmenybės
    bruožus, gyvenimo įvykius ir faktorius, dėl kurių atsirado disbalansas.
  • Apžiūra. Pacientas kruopščiai ir detaliai apžiūrimas.
  • Laboratoriniai tyrimai. Rezultatai vertinami pagal integruotą vertinimo metodiką.

Vertinimo rezultatas – konkrečiam pacientui asmeniškai pritaikytas „personalizuotas“ gydymo planas.

Ligos atsiradimas susijęs su tuo, kaip veikia neuroendokrininė sistema. Kaip tas veikimas pasireiškia įvairiais simptomais, sužinoma surinkus išsamią anamnezę. Fizinis ištyrimas atskleidžia, kaip neuroendokrininės sistemos veikla atsispindi paciento morfologijoje, judesiuose bei elgesyje.

Laboratorinių tyrimų rezultatai vertinami integracijos ir tarpusavio ryšių kontekste atkreipiant dėmesį į tai, kaip neuroendokrininė sistema paveikia kraujo elemenų, fermentų
ir kitų veikliųjų medžiagų gamybą, išskyrimą, mobilizaciją ir inaktyvaciją.

Visi trys lygiai darniai dera tarpusavyje, sudaro vieningą visumą ir yra neatsiejami.